Lietuvių liaudies pasaka „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“.
Pasakos ištrauka:
Kai paukščiai susirinko, aplink namelį nė kojai pastatyt laisvos vietos neliko. Atsiskyrėlis klausinėjo ir didelius paukščius, ir mažus paukštelius - niekas dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių, nebuvo matęs. Jau norėjo visi išsiskirstyti, bet štai atlėkė šlubas erelis.
- Kodėl laiku neatlėkei? - paklausė paukščių valdovas.
- Šaulys man koją peršovė, negalėjau laiku atskristi, - atsakė erelis.
- Gal matei dvylika brolių, juodvarniais lakstančių? - paklausė atsiskyrėlis.
- Mačiau juos: dieną juodvarniais lekioja, o naktį jie žmonės, ant vieno kalno gyvena.
Tada senukas davė mergaitei dvylika smaigelių ir liepė, lipant į kalną, vis smaigyti ir smaigyti.
- Tik nepamesk nė vieno smaigelio, nes nebegalėsi į kalną įkopti, - pasakė išminčius.
Erelis gavo užduotį nunešti mergaitę prie kalno. Kai atskrido, mergaitė pamatė, kad kalnas aukštas aukščiausias, jo viršukalnė - virš debesų.
Pradėjo mergaitė smaigelius smaigstydama į kalną lipti. Lipo lipo, jau visai netoli ir viršukalnė buvo,
bet staiga vienas smaigelis iškrito ir žemyn nusirito. Mergaitė, bežiūrėdama į smaigelį,
ir pati pradėjo žemyn ristis. Gerai, kad bėdą pamatė pakalnėje tupintis erelis. Jis tuoj pakilo,
čiupo sveikąja koja už mergaitės ryšulėlio ir užnešė našlaitę su visu ryšulėliu ant kalno.
Paleido mergaitę prie urvo ir sako:
- Į šį urvą vakare sulenda tavo broliai.
Įėjusi rasi dvylika lovų. Paklok ant jų paklodes, užvalkstyk pagalves, išdėliok marškinius ir kelnes.
Prie kiekvienos lovos rasi po stalelį, o ant kiekvieno stalelio - po duonos kepalėlį.
Nuo kiekvieno kepalėlio gali atsiriekti po riekelę ir suvalgyti. Prie durų rasi jauniausio brolio lovelę, po ja palindusi gali pernakvoti.
Lėlininkė Edita Varnelienė (Šiauliai)
Lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“.
Tai viena žymiausių lietuvių liaudies pasakų. Žinoma daugiau kaip šimtas skirtingų šios pasakos variantų,
panašių motyvų savo tautosakoje turi baltai, slavai, kt. tautos. Siužetas, struktūra, kompozicija ir kt. gali būti
įtakota indoeuropiečių mitologijos. Jos likimą vaizduojanti pasaka artima antikiniams mitų siužetams.
Pasakos ištrauka:
Po devynių dienų atsisveikinusi Eglė nukako pas mares ir pradėjo šaukti Žilviną taip, kaip buvo įsakyta:
-Žilvine Žilvinėli,
Jei tu gyvas, pieno puta,
Jei negyvas, kraujo puta...
Suviskėjo, sujudo marės iš pat dugno, ir Eglė pamatė - štai atplaukia, atliūliuoja drauge su bangomis kraujo puta,
ir ji išgirdo balsą savo vyro iš gelmės marių, jogei papjovę su dalgiais jos broliai ir kad būtent Drebulė išdavusi jiems jo šūkį.
Susigraudino Eglės širdis, ir ji balsu pratarė:
- Kad tu pavirstum į drebulę,
Kad tu drebėtum dieną naktelę,
Kad tau išpraustų lietus burnelę
Kad iššukuotų vėjas galvelę...
Stokit, sūneliai, stipriais medeliais,
Aš, jūs mamelė, liksiuos eglelė...
Lėlininkė Irena Pusvaškienė (Molėtai)
"Mergaitė su degtukais" yra literatūrinė danų poeto ir autoriaus Hanso Christiano Anderseno pasaka. Istorija apie mirštančio vaiko svajones ir viltį buvo paskelbta 1845 m. Šąlančių Naujųjų metų išvakarėse vargšė jauna mergaitė, drebanti ir basa, bando gatvėje parduoti degtukus. Bijodama grįžti namo, nes tėvas ją sumuš už tai, kad nepardavė degtukų, ji glaudžiasi alėjoje tarp dviejų namų ir po vieną uždega degtukus, kad sušiltų. Degtukų liepsnoje ji mato daugybę guodžiančių vizijų: šiltą geležinę viryklę, gražią keptą žąsį, didžiulę šlovingą Kalėdų eglutę. Kiekviena vizija išnyksta, kai jos degtukas perdega. Danguje ji mato krentančią žvaigždę, kuri, pasak jos velionės močiutės, reiškia, kad kažkas yra pakeliui į dangų. Kitų rungtynių liepsnoje ji mato savo močiutę, vienintelį žmogų, kuris kada nors elgėsi su ja meile ir gerumu. Kad močiutės vizija kuo ilgiau gyvuotų, mergina uždega visą pluoštą degtukų. Kai degtukai dingsta, mergaitė mirtinai sušąla, o močiutė neša sielą į dangų. Kitą rytą praeiviai randa merginos kūną su šypsena veide ir išreiškia gailestį. Jie nežino apie nuostabius regėjimus, kuriuos ji matė, nei apie tai, kaip ji laiminga su savo močiute danguje.
Lėlininkė Rita Ona Danielienė (Klaipėda)
"Jūratė ir Kastytis"
Jūratė - literatūrinė veikėja, įvardijama esanti jūrų deivė, vyriausioji iš visų undinių.
Nors ir labai populiari yra legenda apie Jūratės ir Kastyčio meilę, tikėtina, kad ji atsirado dėl romantinės
literatūros ir Maironio poemos įtakos, ir jos autentiškumas neaiškus. Pirmasis pasakojimą apie Jūratę ir Kastytį
išleido Adomas Jucevičius 1842 m. knygoje „Vspomnienia Žmudzi”.
Seniai, labai seniai Baltijos jūros gelmėse stovėjo gintariniai jūrų valdovės Jūratės rūmai. Pati Jūratė globojo ir
valdė visus vandenis ir jų gyventojus, joks mažiausias kirminėlis nei smulkiausia žuvelytė neturėjo priežasties
skųstis ar dejuoti, visi gyveno santarvėj ir taikoj. Sužinojo Jūratė, kad žvejys Kastytis jos žuveles gaudo
ir mirčiai smerkia, užsirūstino ir pati iškilo į vandenų paviršių barti nepaklusnaus žvejo. Traukia žvejys tinklą ir savo akimis
netiki - ten pati jūros valdovė. Bara Jūratė Kastytį, kam jis žuveles jos gaudo, kam mirčiai smerkia,
o pačiai jaunas žvejys vis labiau prie širdies linksta. Pakvietė Jūratė žvejį į savo gintaro rūmus paviešėti,
ir užmiršo žvejys apie namus ir jo laukiančią motiną, apie bėgantį laiką - matė tik savo mylimą Jūratę.
Pažvelgė Perkūnas iš padangių į jūrą, išvydo linksmai su mirtinguoju laiką beleidžiančią Jūratę ir baisiai užsirūstino.
Sviedė Perkūnas savo ugninę strėlę į Jūratės gintaro rūmus ir sudaužė juos į mažyčius trupinėlius. Žuvo žvejys Kastytis,
išdrįsęs pamilti deivę. Valdovė Jūratė, Perkūno prirakinta prie uolos jūros dugne, iki šiol rauda žuvusio mylimojo,
ir gintarines jos ašaras jūra kartais išplauna į smėlėtą krantą…
Lėlininkė Asta Liaudanskienė (Šiauliai)
Toje vietoje, kur dabar Anykščių upė įteka į Šventosios upę, gyveno Anykštos giminė. Gerai gyveno Anykštos giminė: nei vargo, nei bado nematė. Nelabieji ir prisiartint prie tos giminės negalėjo. Nelabieji nutarė ją ir jos šeimą pribaigti, jos pirkią akmeniu užversti. Pasišaukė nelabasis savo sūnaitį ir įsakęs jam tą darbą atlikti. Mėgino mažasis tą akmenį pakelti, o akmuo nė krust. Pasiuntė tada senis nelabasis savo sūnų, kad jis tą darbą atliktų. Mėgino sūnus tą darbą atlikti, bet akmuo nė krust. Supykęs senis suriko: „Tai silpni dabar pasidarė nelabieji, menko akmenioko iš vietos pakelti negali. Žiūrėkite aš, kad ir senas, bet dar tą akmenioką viena ranka paėmęs numesiu ant tos raganos pirkios!“.
Lėlininkė Irena Berštienė