Tomo Sojerio nuotykiai

Garsaus amerikiečių rašytojo Marko Tveno apysaka „Tomo Sojerio nuotykiai“ - tai pasakojimas apie išdykusį dvylikametį, kurį jau ne pirmą šimtmetį myli viso pasaulio vaikai. Jo išdaigos įneša gyvybės į ramaus miestelio gyvenimą, o fantazijos priverčia juoktis iki ašarų. Knygos ištrauka:
Tomas išdrožė į šaligatvį su kibiru kalkių tyrės ir ilgakočiu teptuku. Jis apžiūrėjo tvorą, ir tuoj visas linksmumas dingo, o širdį suspaudė gilus liūdesys. Trisdešimties jardų ilgumo, devynių pėdų aukštumo tvora! Tą sunkią valandą, kai jau, rodos, jokios vilties nebuvo, staiga jam į galvą atėjo gera mintis. Ne šiaip sau mintis, bet puiki, didinga mintis. Jis paėmė teptuką ir pradėjo ramiai dirbti. Tuo metu tolumoje pasirodė Benas. Benas ne ėjo, bet šokinėjo, straksėjo, trypė - visiškai aišku, kad jo širdžiai lengva, ir kad jis ketina smagiai leisti laiką. Tomas dirbo toliau, nėmaž nekreipdamas dėmesio į Beną. Benas pažiūrėjo nustebęs ir tarė:
- Chi chi! Pakinkė kumeliuką!
Tomas į Beną nereaguoja. Benas vėl šneka:
- Žinai, aš einu maudytis. Norėtum ir tu, jei galėtum? Bet tau, aišku, reikės dirbti, tiesa? Na, žinoma, tau geriau dirbti! Tomas atidžiai pažiūrėjo į Beną ir paklausė:
- Ką tu vadini darbu?
- Argi čia ne darbas? Atsakė Benas. Tomas vėl pradėjo baltinti tvorą ir nerūpestingai atsakė:
- Gal taip, o gal ir ne. Aš žinau tik tiek, kad Tomui Sojeriui jis patinka.
- Na jau! Negi pasakysi, kad tau čia smagu?
- Smagu? Nežinau, kodėl turėtų būti nesmagu? Argi berniukai kasdien gauna baltinti tvoras?
Padėtis tuoj visiškai pasikeitė. Benas liovėsi graužęs obuolį ir Pagaliau tarė:
- Klausyk, Tomai, leisk man truputį pabaltinti!
Tomas svarstė; buvo jau beveik sutikes, bet apsigalvojo.
- Ne, ne, Benai, nieko iš to neišeis. Matai, teta Polė tiesiog dreba dėl tos tvoros - ji iš gatvės pusės, supranti. Aš manau, kad iš tūkstančio, gal net iš dviejų tūkstančių berniukų neatsirastų tokio, kuris pataikytų nubaltinti ją kaip reikiant.
- Nejaugi? Eik, eik! Duok man tik pabandyti nors truputėlį.
- Garbės žodis, Benai, aš mielai duočiau, bet teta Polė! Džimas norėjo baltinti, bet ji neleido. O jeigu tu pradedi tvorą baltinti, ir staiga tau nepasiseka...
- Niekis! Aš stengsiuosi taip kaip tu. Duok tik pabandyti! Klausyk, aš tau duosiu šito obuolio nuograužą.
- Na, gerai, še.
Tomas labai nenoriai padavė jam teptuką, nors širdyje ir džiūgavo. Ir kol Benas dirbo ir prakaitavo saulėje, menininkas, pasitraukęs į pavėsį, sėdėjo ant statinaitės, tabaluodamas kojomis, krimto obuolį. Tomas tarė sau, kad galų gale gyvenimas nėra toks jau tuščias.

---

Pagrandukas

Pasakos ištrauka:
Kartą senelė sako: - seneliuk, seneliuk, neturime duonutės. Ką darysime?
- Et, nedidelė bėda, - atsakė senelis. - Aš atnešiu miltų, tu užmaišyk tešlą ir iškepsime duonutę.
Kaip tarė, taip ir padarė. Senelis atnešė maišelį ruginių miltų, senelė duonkubilyje užmaišė tešlą, o kai ji įrūgo, padarė tris didelius kepalus ir pašovė juos į krosnį. Duonutė kepa, o senelis sako:
- Senute, duonkubilio kampuose dar liko truputis tešlos. Reikia ją išgrandyti ir padaryti mažutį kepalėlį - pagranduką. Senelė taip ir padarė, kaip sakė senelis: pašovė į krosnį mažutėlį dailutį kepalėlį - pagranduką. Greitai jis iškepė ir buvo toks dailus, kad seneliai negalėjo juo atsidžiaugti. Senelis padėjo kepalėlį ant palangės, kad atvėstų, o pagrandukas tik strykt nuo palangės ir pasileido bėgti.

---

Raudonkepuraitė

„Raudonkepuraitė“ - Europos pasaka apie jauną merginą ir didelį blogą vilką. Jos ištakos siejamos su keliomis XVII amžiaus Europos liaudies pasakomis. Dvi geriausiai žinomas versijas parašė Charlesas Perrault ir broliai Grimmai.
Pasakos ištrauka:
Tada ji priėjo prie lovos ir atitraukė užuolaidą: mato - guli senelė, užsimaukšlinusi ant akių kyką, ir taip keistai atrodo.
- Oi, senele, kokios didelės tavo ausys!
- Kad geriau tave girdėčiau.
- Oi, senele, kokios didelės tavo akys!
- Kad geriau tave matyčiau.
- Oi, senele, kokios didelės tavo rankos!
- Kad geriau tave nutverčiau.
- Bet, senele, kokie baisiai dideli tavo dantys!
- Kad greičiau tave suėsčiau.
Ir sulig tais žodžiais vilkas pašoko iš lovos ir prarijo vargšę mergaitę. Prisiputęs vilkas vėl atsigulė į lovą, užmigo ir kad užknarks. Ėjo tuo metu pro šalį medžioklis ir galvoja:
„Kaip ta senė knarkia, reikia pažiūrėti, gal jai kas atsitiko.“Įžengė į trobą ir, kai priėjo prie lovos, žiūri - joje vilkas begulįs. - Ak, štai kur tu, senas nevidone, - tarė jis, - seniai jau aš tavęs ieškau.
Ir jau buvo bekeliąs šautuvą, bet staiga dingt galvon - ar tik nebus vilkas senelę suėdęs, ir gal dar galima ją išgelbėti; ir nešovė, o paėmė žirkles ir pradėjo miegančiam vilkui pilvą kirpti. Prakirpo kiek, nagi žiūri - švyti raudona kepurėlė, dar kiek prakirpo, ir iššoko mergaitė.
- Oi, kaip aš buvau išsigandusi, - sušuko ji. - Šitokia tamsybė vilko pilve!

---

Vilkas ir septyni ožiukai

„Vilkas ir septyni ožiukai“ - Brolių Grimų pasaka. Istoriją broliai Grimai paskelbė pirmajame „Kinder- und Hausmärchen" leidime 1812 m. Panaši pasaka „Vilkas ir ožiai“ buvo pasakojama I a. Artimuosiuose Rytuose ir kai kuriose Europos dalyse.
Pamiškėje trobelėje gyveno ožka su septyniais ožiukais. Kartą eidama į mišką ožka sušaukė ožiukus ir sako:
- Aš einu parnešti šieno, o jūs neįleiskite trobon vilko. Jį pažinsite iš storo balso.
- Gerai, motute, - sušuko ožiukai. - Mes jau mokėsim pasisaugoti!
Vilkas girdėjo ožkos kalbą, o jai išėjus tuojau atbėgo prie trobelės ir sušuko:
- Vaikai, atidarykit duris!
Bet ožiukai, išgirdę vilko balsą, atsakė:
- Oi, koks storas balsas. Čia ne mūsų motutė.
Vilkas nubėgo pas kalvį ir paprašė paploninti liežuvį. Kalvis liepė vilkui padėti liežuvį ant priekalo ir jį paplonino. Dabar vilkas atbėgo prie trobelės ir šaukia:
- Įleiskit, vaikeliai! Čia jūsų motutė.
Ožiukai, išgirdę ploną balsą, manė, kad grįžo motina, ir įleido vilką į trobą. Vilkas puolė ir prarijo visus ožiukus. Netrukus grįžo ožka. Rado atdaras duris, o trobos viduje gulėjo vilkas ir kietai miegojo. Ožka, pamačiusi, kad vilko pilve kruta ožiukai, paėmusi žirkles prakirpo vilko pilvą ir visi ožiukai iššoko laukan. Tada ožka pridėjo vilkui į pilvą akmenų ir vėl gražiai viską užsiuvo. Pabudęs vilkas panoro gerti ir nuėjo prie upės. Kai tik pasilenkė prie vandens, akmenys jį nutraukė į gilumą ir vilkas prigėrė. O ožka su ožiukais labai džiaugėsi.

---

Nauji karaliaus drabužiai

Nauji karaliaus drabužiai (dan. Kejserens nye Klæder) - danų autoriaus Hanso Kristiano Anderseno pasaka apie karaliaus drabužius, kurie yra nematomi tiems, kurie yra kvaili ir nekompetentingi, nors realybėje jų nėra iš viso. Pasaka yra išversta į daugiau kaip 100 kalbų. Pasaka pirmą kartą buvo išleista kartu su pasaka „Mažoji undinėlė“ Kopenhagoje, 1837 m. balandžio 7 d. Pasakos ištrauka:
Taip ėjo karalius ir visi žmonės gatvėse ir iš namų langų stebėjosi:
— Dieve, kokie gražūs karaliaus drabužiai! Kaip jie jam tinka, ir koks puikus šleifas!
Niekas nenorėjo sakyti, kad nieko nemato: tai būtų reiškę prisipažinti, kad esi kvailas ir nesąžiningai savo darbą dirbi. Jokie karaliaus drabužiai lig šiol nebuvo taip patikę visiems, jokiais jo drabužiais niekados taip visi nesigražėjo.
— Žiūrėkite, karalius visai nuogas!—staiga sušuko vienas, mažas vaikas.
— Viešpatie dieve, klausykite, ką sako nekaltas kūdikis,— tarė tėvas, ir visi pašnibždoms kits kitam kartojo vaiko žodžius.
— Tikrai jis nuogas!—galop sušuko visi žmonės..
Karalius baisiai nustebo, ir jam pačiam buvo matyti, kad čia tikra tiesa yra. Bet vienas sau galvojo: „Vis tiek reikia procesiją baigti."
Ir rūmų valdininkai, taip pat pasipūtę, ėjo, iškilmingai nešdami šleifą, kurio visai nebuvo.

---