Lietuvių liaudies pasaka „Šimto zuikių piemuo“.
Kartą vienas bernaitis išėjo į pasaulį laimės ieškoti. Išalko, prisėdo ant kelmelio, o čia kur buvus kur nebuvus-seneliukas.
Senelis paprašė pasidalinti su juo maistu. Bernas perlaužė duoną per pusę ir padavė seneliui.
Už gerą širdį senelis atsilygino dūdele- ne paprasta, o stebuklinga. Senelis liepė įsidarbinti pas bajorą piemeniu - kas benutiktų, sugrojus dūdele ,
visi gyvuliai grįš namo.
Bajoras pasiūlė ganyti zuikius- ir bajoro dukra ir jo žmona ir pats bajoras- visi buvo paėmę po zuikį, bet sugrojus dūdele, jie grįždavo pas berną.
Ir bajorui teko sumokėti tūkstantį auksinių, kad bernas nepapasakotų , kaip , norėdamas gauti zuikį , bajoras, persirengęs vargšu kaimiečiu ,
arkliui snukį bučiavo. Sumokėjo bajoras ir daugiau nenorėjo samdyti piemens.
Lėlininkė Edita Varnelienė (Šiauliai)
Lietuvių liaudies pasaka „Jaučio trobelė“.
Kitą kartą pas vieną ūkininką gyveno jautis. Kai jautis paseno ir tapo žmogui mažai naudingas,
nutarė išeiti į mišką, pasistatyti trobą ir ten gyventi. Beeidamas sutiko aviną ir prašo jo :
- Padėk, avinėli, man trobelę pastatyti. Priimsiu ir tave, kai užeis žiemos šalčiai.
O avinas jam atšovė:
- Man tavo trobos nereikia. Žiūrėk, kokios mano vilnos, man bėdos nebus.
Eina toliau jautis, sutinka žąsiną ir prašo pagalbos trobelei statyti. Bet ir šis nenori:
- Kam aš turiu dirbti, nagus drąskyti. Žiūrėk, kokios mano plunksnos.
Paprašius gaidžio, šis atkirto:
-Aš po mišką nepratęs vargti. Man šeimininkas duos šiltą vietą po kaminu, bėdos nebus.
Panašiai atšovė ir kiaulė.
Nuliūdo jautis, likęs vienas. Į mišką nuėjęs, dirbo sau, vargo, netrukus miške stovėjo trobelė.
Atėjus žiemai, jautis žiūri vieną rytą ,avinas ateina
_Jauteli broleli, priimk į trobelę. Ūkininkas visas vilnas nukirpo
-Nepriimsiu, nepadėjai man, sakei bėdos neturėsi
-Ar nori, kad visas sienas ragais išardyčiau? Ką darysi jautis priėmė aviną į trobelę.
Ir taip jautelis derėjosi su žąsinu, gaidžiu ir kiaule.
Lėlininkė Asta Liaudanskienė (Šiauliai)
Lietuvių liaudies pasaka „Gulbė karaliaus pati“.
Gyveno senelis ir senelė. Jiems išėjus dirbti, Į jų kiemą vis atskrisdavusi gulbelė, sparnelius padeda, pavirsta mergele
krosnį pakūrena, valgyt išverda, apmazgoja ir vėl išskrenda. Ir stebėjosi seneliai, iš kur toks geradarys atsiranda.
Vieną dieną senukas liko namie, atsigulė po kubilu ir laukia, kas ateis. Žiūri- atskrido gulbelė, pavirto mergele ir
išėjo vandens. Senelis ėmė ir sudegino sparnelius. Mergelė pradėjo raudoti, gaila tėvelio, motinėlės, mylimo bernelio. Taip ir liko pas senelius.
Kartą pro šalį jojo karalius. Mergelė labai jam patiko, kad jis paprašė senuko atiduoti mergelę už milijoną pinigų.
Ką darys senelis, ėmė ir atidavė. Po kiek laiko karalius ir mergelė susilaukė sūnaus.
Vieną dieną išėjo karalienė su sūneliu į sodą. Žiūri skrenda gulbės, o pats pirmutinis tėvas gieda:
-Žiūriu žiūriu ir išvydau savo dukrelę besėdinčią, savo sūnelį besupančią. Mesiu, dukrele, savo sparną, palik sūnelį vargų vargti.
Sugrudo mergelės širdelė, rieda ašarėlės, tėveliui giedodama atsako:
- Nemesk, tėveli, savo sparno, nepaliksiu sūnelio vargų vargti.
Kitą dieną vėl tas pats: motina skrenda ir vėl taip pat gieda. Paskui skrido brolis, sesuo. Karalienė nė vieno jų nepaklausė.
Praskridus berneliui ir užgiedojus, karalienė neištvėrė:
Numesk, berneli, savo sparną, paliksiu sūnelį vargų vargti.
Lėlininkė Lina Videckienė (Mažeikiai)
Lietuvių liaudies pasaka „Gudri merga“.
Kartą susimanė ponas uždrausti paprastiems žmoneliams laikyti šunis, - girdi, jie išbaidą žvėris, kuriuos ponas medžioja.
Vieną dieną ponas sumanė patikrinti, ar žmonės jo įsakymų klauso. Užėjo jis į vieno baudžiauninko trobą, rado tik vienmarškinę jo dukterį, audžiančią staklėse.
- Kur tavo tėvas? - paklausė ponas.
- Išėjo iš mažo daug ieškoti!
Ponas nieko nesuprato ir paklausė:
- Gal tu mane kuo pavaišintum?
- Galiu: tarp kojų šutusiu, iš užpakalio smukusiu.
- Ačiū, nenoriu, - išsigando ponas ir paliepė kitąryt jos tėvui ateiti į dvarą.
Vakare mergaitė viską tėvui papasakojo, o tasai išbaręs dukrą. kitą rytą nuėjo į dvarą.
Lėlininkė Irena Berštienė (Šiauliai)
Lietuvių liaudies pasaka „Vištytė ir gaidelis“.
Gyveno senelis ir senelė. Jiedu turėjo gaidžiuką ir vištytę. Vieną dieną gaidžiukas su vištyte išėjo į mišką riešutauti. Vištytė sako gaidžiukui:
Lipk tu, gaidžiuk: aš galiu sijonėlį suplėšyt!
Paklausė gaidžiukas vištytės ir įlipo į medį. O riešutėlis kai krito, tiesiai vištytei akelėn — ir išmušė akytę. Vištytė pradėjo rėkti:
— Kuda-ka-ka-ka! Gaidžiukas akytę išmušė!
Užgirdo senelis ir senelė, atbėgo klausia gaidžiuko:
— Gaidy, gaidy, kam išmušei vištytei akytę?
Lėlininkė Edita Varnelienė (Šiauliai)
Lietuvių liaudies pasaka „Baltas vilkas“.
Buvo karalius ir turėjo tris dukteris: viena graži, kita gražesnė, o jauniausia — gražiausia. Tėvas norėjo į Vilnių važiuoti.
Jauniausioji duktė sako:
—Kai važiuosi į Vilnių, parvežk man gyvų gėlių puokštę.
Išvažiavo karalius į Vilnių. Vienai nupirko šilko suknią, antrai nupirko skepetą brangią, o jauniausiajai dukteriai gyvų gėlių visame mieste niekur nerado.
Važiuoja namo per girią. Tik žiūri — šalia kelio tupi baltas vilkas, ant jo galvos — gyvų gėlių puokštė. Karalius liepė vežėjui paimti tą puokštę.
Bet vilkas paprašė atlygio:
—Prižadėk atiduoti tą, ką pirmiausia sutiksi.
Karalius pažadėjo. Parvažiavo į savo dvarą, pirmoji išbėgo jo pasitikti jauniausioji duktė.
Trečią dieną atėjo vilkas į dvarą karalaitės. Gavo karalius atiduoti dukterį. Vilkas ją nusinešė į savo dvarą.
Per sesers vestuves karalienė sudegino vilko kailį. Jaunikis vėl pavirto į vilką ir pabėgo.
Karalaitė ieškojo vilko pas vėją, žvaigždę, mėnulį. Jai padėjo saulutė.
Davė jai kurpaitę: kad ji žengė — penkis šimtus mylių nužengė. Davė ratelį: kad ji samanas verpė — šilko siūlai vijosi.
Davė peilį: kad ji medį drožė — aukso skiedrelės krito.
Lėlininkė Rolanda Paulauskienė (Šiauliai)