Lietuvių liaudies pasaka „Karvė verpėja“.
Pasakos ištrauka:
Sykį mirė mažos mergaitės motina. Netrukus tėvas parvedė pamotę su dviem dukterim.
Toji buvo baisi pikčiurna ir našlaitės iš pirmų dienų pradėjo nekęsti. Jai užduodavo sunkiausius darbus,
vilkdavo prastais drabužiais, klodavo šiurkščiais patalėliais.
Išaušus pavasariui, išvijo pamotė našlaitėlę gyvulių ganyti. Išvijusi dar įdavė linų kuodelį ir prisakė lig
vakaro
suverpti be verpstės ir išlenkti be lankčio. Jeigu nesuverpsianti ir neišlenksianti, tegu negrįšianti namo.
Išginė našlaitėlė galvijus į ganyklą, atsisėdo ant kelmo ir verkia. Taip jai beraudant, prieina žaloji karvė ir
klausia
žmogaus balsu:
- Mergele, ko taip liūdi, ko taip verki?
- Kaip aš neliūdėsiu ir neverksiu, mieloji Žalute,
- atsakė mergelė.
- Štai pamotė įdavė man linų kuodelį ir liepė ligi vakaro suverpti be verpstės ir išlenkti be lankčio.
Neišmanau, nė kaip pradėti.
Lėlininkė Asta Liaudanskienė (Šiauliai)
Lietuvių liaudies pasaka „Katinėlis ir gaidelis“.
Pasaka vaikams, kurioje mokoma nebūti patikliam ir
nepasiduoti, blogų kėslų turinčiųjų, įkalbinėjimams.
Pasakos ištrauka:
Gyveno miške katinėlis ir gaidelis.
Sykį prireikė katinėliui eiti medžioti. Rengiasi jisai ir moko gaidį, kaip tam elgtis, kol jo nebus namie:
- Tu, gaideli, sėdėk namie trobelėje, o aš eisiu medžioti. Rasiu pelytę - pats suėsiu, rasiu grūdelį - tau
parnešiu.
Užsidaryk duris ir nieko neleisk į trobelę. Aš mačiau laputę bėgiojančią aplinkui. Saugokis jos. Išėjo
katinėlis.
Gaidelis, likęs namie, užstūmė dureles ir atsitūpęs ant kartelės ėmė snūduriuoti.
Tik girdi jisai per sapnus: brakšt ties langeliu, klabt klabt durelėmis.
Kas čia būtų? - pamanė gaidelis. - Ar pakeleivis koks, ar kaimynas?
O ištikrųjų tai buvo laputė, kuri pamačiusi, kad katinėlis išėjo iš namų,
bandė dabar įlįsti į trobelę. Tačiau radusi langą ir duris uždarytus, griebėsi klastos ir ėmė belstis į
dureles.
- Kas tenai beldžiasi? - paklausė gaidelis.
- Aš! - atsiliepė laputė.
- Kas tu? - klausė vėl gaidelis.
- Jūsų kaimynė!
- Kuo gi tu vardu? - nesiliovė klausęs gaidelis.
- Ogi laputė, vario ližė, - prisipažino ta.
- O ko gi tau reikia?
- Įleisk sušilti. Šaltas vėjas pučia, visa sušalau.
- Neleisiu! Eiki sau sveika namo! Man katinėlis uždraudė Ieisti tave į trobelę. Eik namo.
Lėlininkė Asta Liaudanskienė (Šiauliai)
James Halliwell-Phillipps paska „Trys paršiukai“.
Tai pasaka apie tris paršiukus, kurie stato tris namus iš skirtingų medžiagų.
Pasakos ištrauka:
Kitą kartą gyveno trys paršiukai — trys broliai. Visi vieno ūgio, rubuiliai, rausvi, su vienodom, linksmai
užsirietusiom uodegytėm.
Net jų vardai buvo panašūs: Nif Nifas, Nuf Nufas ir Naf Nafas.
Visą vasarą jie vartaliojosi po žolę, šildėsi prieš saulutę, lepinosi klanuose.
Bet va atėjo ruduo.
Saulė jau ne taip kaitriai šildė, ties nugeltusiu mišku kybojo pilki debesys.
— Metas mums pagalvoti apie žiemą,— pasakė kartą Naf Nafas savo broliams,
atsibudęs ankstų rytą.— Aš visas drebu nuo šalčio. Mes galim peršalti.
Imkim ir pasistatykim namą, žiemosim sau drauge po vienu šiltu stogu.
Bet jo broliai nenorėjo imtis darbo. Kur kas maloniau paskutines šiltas
dienas valiūkauti ir straksėti po klanus, negu rausti žemę ir vilkti akmenis.
Lėlininkė Asta Liaudanskienė (Šiauliai)
Lietuvių liaudies pasaka „Našlaitė Elenytė ir broliukas aviniukas“.
Pasakos ištrauka:
Buvo brolis Jonukas ir sesuo Elenytė. Tėvai numirė, ir juodu išėjo iš namų laimės ieškoti.
Buvo vasara, saulė kaitino. Jonukas ištroško, norėtų gerti, bet upelio nebuvo arti. Eidamas keliu,
jis pamatė smėly išmygtą arklio pėdą, pilną vandens, ir sako seseriai:
- Elenyte, taip noriu gerti. Aš išgersiu iš tos pėdos vandenį.
Bet sesuo atsakė:
- Negerk, broliuk, kumeliuku pavirsi.
Nuėjo toliau. Jonukas pamatė jaučio pėdą, pilną vandens, ir panorėjo išgerti vandenį, bet Elenytė vėl
pasakė:
- Negerk to vandens, jaučiuku pavirsi.
Nuėjo toliau. Jonukas trokšta, nebepaeina.
Lėlininkės: Soveiga Stanevičiūtė (Šiauliai), Zenė Motiejauskienė (Pakruojis)
Hanso Kristiano Anderseno pasaka „Princesė ant žirnio“.
Tai literatūrinė pasaka apie jauną moterį, kurios karališką kilmę nustato jos jautrumo išbandymas.
Buvo kartą karalaitis, jis ieškojo sau pačios, bet norėjo gauti būtinai tikros karalaitės.
Beieškodamas išvažinėjo visą pasaulį, o visiškai tinkamos niekur negalėjo rasti. Karalaičių buvo daug,
tik kiekvienai vis šio ar to trūko. Pagaliau, nieko nepešęs, sugrįžo jis namo nuliūdęs ir susisielojęs, nes
labai troško turėti tikrą karalaitę.
Vieną vakarą buvo baisiai bjaurus oras: žaibavo, griaudė, lijo - net nosį baisu buvo iškišti!
Tuo tarpu pabeldė kas į miesto vartus, atidaryti nuėjo pats karalius.
Prie vartų stovėjo karalaitė. Viešpatie! Į ką ji buvo panaši? Nuo galvos ir drabužių varvėjo
vanduo tiesiai į kurpių užkulnius, o iš užkulnių vėl sunkėsi laukan. Tačiau ji sakėsi esanti tikra
karalaitė.
- Tai mes tuojau pamatysim,- tarė sau karalienė, bet sakyti nieko nesakė, nuėjo i miegamąjį,
nutraukė nuo lovos visus čiužinius ir pagalves ir padėjo ant lentų žirnį: ant žirnio užklojo dvidešimt čiužinių,
o ant jų dar dvidešimt patalų.
Į tą lovą naktį paguldė karalaitę.
Rytą jos paklausė, kaip miegojusi.
- O, labai prastai! - atsakė karalaitė. Beveik visą naktį nebuvau akių sudėjusi!
Lėlininkė Lina Videckienė (Mažeikiai)